Specialusis ugdymas

Specialiosios pagalbos teikimo tvarka:

        Mokykloje teikiama specialioji pedagoginė pagalba vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu (Žin., 1991,Nr.23-593; 2003, Nr.63-2853), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2004-06-03, Nr.ISAK-838 „Dėl specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo tvarkos aprašo“, kitais įstatymais, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktais.

Pagalbos tikslas – didinti specialiųjų poreikių mokinio ugdymosi veiksmingumą.

Logopedas

Logopedinio darbo tikslai ir uždaviniai:

· kalbinio aparato aktyvinimas;
· garsų ir žodžių artikuliacijos mokymas bei tobulinimas;
· kalbinio kvėpavimo mokymas;
· foneminės klausos lavinimas;
· garsinės analizės ir sintezės lavinimas;
· pasyviojo ir aktyviojo žodyno tikslinimas ir plėtimas;
· gramatinės kalbos sandaros plėtimas;
· rišliosios kalbos ugdymas;
· skaitymo ir rašymo korekcija.

Logopedo teikiamos paslaugos:

· teikia pagalbą mokiniams, turintiems kalbėjimo ir kalbos sutrikimų (įvertina mokinių kalbos raidos ypatumus);
· organizuoja mokinių grupines, pogrupines ir individualias pratybas, lavinančias sutrikusios kalbos ir kitas komunikacijos funkcijas;
· konsultuoja kalbėjimo ir kalbos sutrikimų turinčius mokinius;
· bendradarbiauja su klasių auklėtojais, mokytojais, tėvais (globėjais) ir konsultuoja dėl kalbėjimo ir kalbos sutrikimų.

Logopedo veiklos turinys:

· įvertina mokinių kalbos raidos ypatumus bei kalbėjimo ir kalbos sutrikimus;
· dirba pagal mokyklos vadovo patvirtintą tvarkaraštį;
· pagrindinė logopedo darbo forma yra pratybos: individualios, pogrupinės ir grupinės;
· tvarko logopedo dienyną, specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir specialiosios pedagoginės pagalbos skyrimo dokumentus, rengia veiklos programą ir ataskaitą;
· pildo kalbos įvertinimo korteles, sudaro individualias, pogrupines ir grupines pratybų programas;
· vykdo diagnostinį darbą – analizuoja mokinių, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, įvertina mokymosi sunkumus ir pasiekimus;
· konsultuoja kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų turinčius mokinius, jų tėvus (globėjus), mokytojus ugdymo organizavimo,kalbėjimo ir kalbos sutrikimų prevencijos bei jų šalinimo klausimais;
· bendradarbiauja su mokytojais, auklėtojais, socialine pedagoge;
· sistemingai kelia kvalifikaciją;
· nuolat palaiko ryšius su Alytaus rajono pedagogine psichologine tarnyba ir kitais specialistais;
· dalyvauja Vaiko gerovės komisijos darbe.

Tai įdomu

SKAITYMO BEI RAŠYMO SUNKUMAI: NEKALTINKIME VAIKO

Vaikų gebėjimas prisiminti informaciją, taip pat išmokti skaityti, rašyti labai skiriasi. Vieni išmoksta anksti ir lengvai, tarsi savaime, artimiesiems nepastebint paties išmokimo proceso, kitiems tai sunkus išbandymas, reikalaujantis daug laiko, kantrybės ir pastangų.

 Skaitymo sunkumai

     Sunkumai gali būti įvairūs: mokydamiesi rašyti vaikai ilgai nepajėgia įsiminti raidžių elementų ar raidžių, jas painioja, rašo lėtai, netaisyklingai, nepaiso linijų, mokydamiesi skaityti painioja vizualiai panašias raides, sunkiai jungia raides į skiemenis, nepajėgia jungti skiemenų į žodį, gana ilgai skaito paraidžiui. Vėliau ne tik skaitydami, bet ir rašydami sukeičia žodžiuose raides, skiemenis, juos praleidžia (prideda), kartais rašo raides, skaičius, žodžius „veidrodiškai“, jiems sunku suprasti perskaitytus žodžius, suvokti sakinio, teksto prasmę. Vaikas skaito labai lėtai, ilgai dvejodamas prieš perskaitydamas skiemenį ar žodį, spėlioja, „pameta“ skaitomo teksto vietą ar eilutę, dažniausiai skaitydamas vedžioja pirštu, greitai pavargsta, kyla nerimas, įtampa.

 „Visi juokdavosi, kai aš supainiodavau raides. Tada jausdavausi labai kvailai. Man mokykloje labai patiko, bet kartais būdavo ir labai sunku. Kai žmogui sunkiai sekasi skaityti ir rašyti, dėl to kartais gali kilti didelių sunkumų. Nors gali atrodyti, kad viskas yra labai paprasta, bet tai nėra paprasta. Aš žinau..“ (Švedijos princesė Victoria) 

Tai ne intelekto sutrikimas

I    ki XIX a. pabaigos negebėjimas išmokti skaityti ir rašyti buvos siejamas su bendru intelekto sutrikimu. Šis požiūris kasdienėje buityje gyvas ir mūsų dienomis. Nors iki šiol nėra teorijos, vienareikšmiškai apibrėžiančios skaitymo ir rašymo sutrikimus bei paaiškinančios šių sutrikimų kilmės priežastis, tačiau mokslininkai, nagrinėję šią problemą, vieningai pripažįsta, kad negebėjimas išmokti gerai skaityti ir rašyti jokiu būdu negali būti tapatinamas su intelekto sutrikimu.
   Specifiniai skaitymo ir rašymo sutrikimai įvardijami dviem terminais: disleksija – skaitymo sutrikimas, disgrafija – rašymo sutrikimas.
    Vaikai gali augti palankioje socialinėje kultūrinėje aplinkoje, tačiau mokomi įprastais mokymo būdais ir metodais, orientuojantis į bendrą klasės tempą ir užduotis, negali to išmokti, o pramokę daro labai daug klaidų, jų daromos klaidos yra stabilios, pasikartojančios, sunkiai šalinamos.
   Įvairių mokslininkų duomenimis, rašomosios kalbos sutrikimai yra gana nevienodai paplitę, priklausomai nuo kiekvienos šalies kalbinės sistemos sudėtingumo: angliškai kalbančiose šalyse 20 proc., Rusijoje 3-10 proc., Vokietijoje 5-6 proc., Čekijoje – 2 proc. vaikų turi skaitymo sutrikimų.
    Lietuvoje apie 10-15 proc. pradinukų turi įvairių rašymo sutrikimų ir, manoma, apie 2-4 proc. vaikų – skaitymo.
  Kai kuriais atvejais bendromis mokytojų ir tėvų pastangomis pavyksta nugalėti mokymosi sunkumus, su kuriais susiduria vaikai pradiniame mokymosi etape, dalis šių sutrikimų baigiantis pradinio mokymo etapui išnyksta savaime, tad disleksija bei disgrafija nelaikytini laikini, praeinantys skaitymo ir rašymo sunkumai.
  Tačiau apie 10 proc. vaikų nepajėgūs tinkamai įsisavinti rašomosios kalbos įgūdžių, jiems reikalinga specialiųjų pedagogų pagalba.

Veiksmingiausia – ankstyva pagalba

   Nors iki šiol dar diskutuojama, kokie faktoriai nulemia rašymo, skaitymo, sutrikimus, svarbiausia priežastis nėra žinoma. Manoma, kad viena pagrindinių disleksijos ir disgrafijos priežasčių yra paveldimumas.
 Šiuolaikinių neurologijos mokslų tyrimo duomenimis, daugelio atvejų sutrikimo priežastis yra vaiko smegenų pažeidimai nėštumo (infekcinė liga, alkoholis, traumos ir kt.) bei gimimo (sunkus gimdymas) metu ir jų disfunkcijos.
  Moksleiviai, kuriems pirmaisiais ir antraisiais mokymosi metais sunku rašyti, jau ikimokykliniame amžiuje pasižymi tam tikrais ypatumais. Galime pastebėti, kad kai kurie jų ilgiau negu bendraamžiai mokosi užsirišti batraiščius, užsisegti sagas, vėliau išmoksta važinėtis dviračiu bei bėgioti, dažnai virsta. Jie nevikrūs (pvz., blogai gaudo kamuolį), blogiau orientuojasi erdvėje, sunkiau nustato kryptį (kairė – dešinė, aukštyn – žemyn), blogiau piešia bei konstruoja pagal pavyzdį, nesidomi konstrukciniais žaidimais, sunkiau sukaupia ir išlaiko dėmesį. Todėl pastebėjus skaitymo bei rašymo sunkumų, tokiam vaikui į pagalbą turi ateiti logopedas ar spec. pedagogas.
   Pirmose klasėse silpnai skaitantys ar rašantys vaikai dažniausiai dar nėra praradę mokymosi motyvacijos, yra smalsūs ir aktyvūs, jų savęs vertinimas paprastai yra teigiamas – nepripažįsta, kad jiems nesiseka, o nuolat nesėkmes patiriantys ir laiku negaunantys specialiosios pedagoginės pagalbos mokiniai netenka pasitikėjimo savo jėgomis, nesijaučia saugiai ne tik mokykloje, bet ir namie: išgyvena įtampą, nerimą, nepajėgia savarankiškai mokytis.
   Gali būti pažeidžiama jų savigarba, prarandama mokymosi motyvacija, gali atsirasti negatyvumas bei atsiribojimas nuo visko, kas susiję su mokykla. Pradinukai dažniausiai vengia mokyklos skųsdamiesi nuovargiu, pilvo, galvos skausmais. Vyresnėse klasėse bėgama iš pamokų, buvimas mokykloje tampa epizodiškas, dažnai stebimas nedrausmingas, konfliktiškas elgesys pamokų metu.

 Nekaltinkime vaiko

   „Kai buvau septynerių metų, gavau etiketę – disleksikas. Stengdavausi susikaupti skaitydamas, tačiau painiodavau raides, skiemenis, žodžius. Nesuprasdavau, ką skaitau. Jausdavau nerimą, nuobodulį, frustraciją. Galvojau, esu kvailas.“(Tom Cruise, aktorius) 

Jei, nepaisant kasdieninių, intensyvių, ilgalaikių pratybų, vaiko skaitymo ir rašymo įgūdžiai yra labai menki, neieškokite nei kvailumo, nei tinginystės, nei piktavališkumo. Nesakykite vaikams, kad jie nevykėliai, tinginiai ar beviltiški. Nekaltinkite, vaikas tikrai nėra kaltas, kad jam, nepaisant įdėto triūso ir pastangų, nesiseka. Nelyginkite jo su puikiai skaitančiais ar be klaidų rašančiais bendraklasiais. Pamėginkite suvokti, kaipgi iš tikrųjų jaučiasi daug pastangų dedantis, bet minimalių rezultatų pasiekiantis vaikas – galbūt žlugęs, beviltiškas, „kitoks“ nei kiti jo draugai? Nuoširdžiai jį palaikykite, pastebėkite net ir minimalią jo pažangą.
   Susidūrę su problema tėvai pirmiausiai turėtų kreiptis į savo mokyklos logopedą, specialųjį pedagogą ar psichologą. Jie padės parinkti optimalius pagalbos metodus.
   Nuolat mokymosi sunkumus patiriantis vaikas turėtų jausti supratimą, rūpinimąsi juo, besąlygišką meilę ir palaikymą: „Nors aš darau daug klaidų, mano tėvai myli mane, o mokytoja supranta ir palaiko.“
  Padėti vaikui – tai kantriai, mažais žingsneliais, vaiko tempu eiti į priekį. Kelkite tikslus, kuriuos vaikas pajėgus pasiekti.
 Psichologų teigimu, kiekvienas vaikas, turintis disleksiją, yra kitoks, tačiau jų stipriosios pusės yra menas, sportas, muzika, teatras, todėl svarbu jį įtraukti į tokią popamokinę veiklą, kuri atitiktų jo interesus, kurioje jis susilauktų sėkmės, jaustų pasitenkinimą bei atkurtų pažeistą savivertę.